Geri žmonės mane išsaugojo
Tobijaus išlikimo istorija – tai kelias, kuriame buvo ne tik atsitiktinumų, bet ir daug sutiktų labai gerų žmonių. Tik šių žmonių dėka Tobijas užaugo, tapo mokytoju, o dabar, sulaukęs 80-ties, kiekvieną šeštadienį džiaugiasi jį aplankančiais vaikais ir anūkais.
„Supratau, kad iš tikrųjų visi žmonės yra vienodi (...) Aš tik noriu, kad visi mylėtų save ir vieni kitus...“ ,- sakė projekto dalyvis ponas Tobijas Lafetas
Tobijas buvo pionierių stovykloje, kai prasidėjo karas. Vaikai su mokytojais bėgo iš Palangos, bet prie Šventosios juos pasitiko vokiečių motociklai ir liepė grįžti. Nuo tos akimirkos Tobijui prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Staiga jis ir jo tėvynainiai tapo nebereikalingi. Tobijas buvo atskirtas nuo kitų vaikų ir drauge su kitais žydais uždarytas vienkiemyje, 2 km nuo Palangos. Tačiau Tobijui pasisekė – draugai sugebėjo jam perduoti žinią, kada ne žydų vaikus iš stovyklos parveš į Kauną autobusais. Tobijui pavyko pabėgti iš vienkiemio, pasiekti stovyklą ir, prisijungus prie kitų vaikų, grįžti namo į Kauną.
Berniuko mama, sūnui grįžus, ir džiaugėsi, ir labai bijojo. Jiedu niekur neišeidavo iš namų, slėpėsi. Tobijui ir jo mamai išgyventi padėjo gera moteris – Tobijaus pusbrolio auklė, kurią jie vadindavo teta Frane. Teta Franė atnešdavo jiems maisto, pasirūpindavo, kad nieko netrūktų. Taip ir ėjo gyvenimas, kol neteko išeiti į getą.
Kai Tobijui buvo 14 metų, gete vyko vadinamoji „vaikų akcija“, kai geto vaikus masiškai vežė į koncentracijos stovyklas. Tačiau Tobijui vėl pasisekė – jam pavyko pasislėpti. O paskui vėl pasitaikė geri žmonės... Vilniečių šeima Tobiją ne tik išsaugojo, išaugino, bet ir suteikė jam galimybes įgyti vidurinį bei aukštąjį išsilavinimą, pradėti gyventi savarankiškai. Taip iš dalies savo sumanumo, iš dalies atsitiktinumo ir sėkmės, iš dalies gerų žmonių vedamas Tobijas pasiekė ramybę ir pilnatvę, kuria džiaugiasi dabar.
