Apie bendravimą tarp kartų
Bendravimas tarp kartų
Bendravimas su kitomis kartomis leidžia mums pamatyti savo istoriją visą – tokią, kokia iš tikrųjų yra. Žinodami praeitį, geriau matome „pilną vaizdą“ – kas mums svarbu, kokiomis vertybėmis remiasi mūsų gyvenimas. Net sunkiomis valandėlėmis atsakymas gali glūdėti visai šalia – šeimos istorijoje. Prisiminę savo tėvus, senelius, prosenelius, dėdes ir tetas, tikrai rasime įkvėpimo šaltinių, gražių istorijų ir pavyzdžių, kuriais norime sekti.
Tie, kurie neturi galimybės pabendrauti su savo seneliais,
suburti draugėn visų šeimos kartų, jaučia tuštumą.
„Aš išgyvenu trūkumo jausmą – norėčiau turėti tokią šeimą, kurią galėčiau suburti. Tas trūkumas ypač pasijaučia prieš šventes, tarkime dabar, artėjant Velykoms... Norėčiau turėti tokią šeimą, kur būtų seneliai, anūkai, mama, tėtis, bet to nėra ir to trūksta. Tą jaukumą bandau kurti pati, turiu savo šeimą, artimus žmones, bet norėtųsi didesnio rato, o jo nėra...” (Rūta)
Senelių istorija – mano turtas
„Kai mano senelį išvežė į Sibirą, jis buvo jaunas lietuvių kalbos mokytojas, susižadėjęs su... močiutės seserimi. Tačiau močiutės sesuo, būdama jau 26-erių, nusprendė nebelaukti, kol jos sužadėtinis grįš iš tremties. Senelis išbuvo savo laiką kalėjime, o po Stalino mirties parašė sužadėtinės tėvams laišką, kuriame pasiteiravo, ar negalėtų vesti kitos – jaunesnės - jų dukrelės. Gavusi tėvų sutikimą, jaunesnė dukrelė, tuomet 18-kos metų, sėdo į traukinį ir išvažiavo pas senelį į Sibirą. Ši jaunesnė dukrelė ir tapo mano močiute. Močiutei atvažiavus, visi senelio kolegos šachtininkai labai ja susidomėjo, todėl seneliui teko greitai organizuoti vestuves – jie susituokė per savaitę. Nepaisant greitos įvykių eigos pradžioje, seneliai laimingai kartu nugyveno visą gyvenimą.
Į Lietuvą seneliai grįžo jau gerokai vėliau. Iš pradžių tėtis atvažiavo į Kauną studijuoti, o paskui ir jie apsigyveno tame pačiame bute. Man seneliai visada buvo didelis pavyzdys. Aš labai didžiavausi jų sugebėjimu džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena. Atrodė, kad seneliui jo praeities net nebuvo – toks jis Lietuvoje buvo laimingas: žvejodavo, fotografuodavo, piešdavo, labai daug šilumos skyrė mums, savo anūkams. Vieni šviesiausių mano vaikystės prisiminimų – būtent su seneliu.
Tačiau šios istorijos, ko gero, nebūčiau sužinojusi, jei ne močiutė. Ji buvo kur kas atviresnė už senelį, ir istoriją pasakojo daug kartų, pridėdama vis naujų detalių. Ši istorija tapo svarbia mano tapatybės dalimi ir įkvėpimo šaltiniu. Kaip gali tokie gražūs dalykai kaip mano senelių meilė atsirasti tokiomis sudėtingomis sąlygomis, tokiose atšiauriose Sibiro platybėse?“ (Eglė)
Kad susikalbėtų skirtingos kartos, reikia...
... noro įsiklausyti į kitą, įsigyventi į jo pasaulį
„Aš daug skaičiau apie senatvę, tačiau nuo jos mane visą laiką skyrė didelė siena. Nes knyga tai nėra gyvas bendravimas su žmonėmis, kurie viską matė savo akimis. Eidama čia tikėjausi iš tikrųjų prisiliesti prie senatvės, iš arčiau patyrinėti senų žmonių situaciją, jų išgyvenimus.” (Lijana)
...tolerancijos kitokiam
„Šiandien visai atsitiktinai su kolegomis diskutavome šia tema – apie didžiulę netoleranciją tarp dviejų kartų. Apgailestavome, kad jaunuomenė neturi kantrybės bendrauti su vyresniais žmonėmis ir atvirkščiai. Svarstėme, ką būtų galima padaryti, sprendžiant šią problemą. Aš kol kas nežinau išeities iš šios situacijos, bet man labai svarbu, kad skirtingos kartos galėtų artimiau bendrauti, kad tarp jų atsirastų ryšys ir susikalbėjimas – net tik šeimoje, bet ir gatvėje, autobuse, parduotuvėje...” (Inga)
…atlaidumo
“Aš atsimenu, kai man buvo 6-7 metai, man nupirko dviratuką. Aš juo labai džiaugiausi ir nuolat važinėjau. Mes gyvenome Kaune, Daukanto gatvėje, ir vieną kartą nusprendžiau nuvažiuoti pas tetą, kuri gyveno prie stoties, Vytauto prospekte. Buvau labai laimingas. Tik kai atvažiavau pas tetą, tai ji už galvos susiėmė – sako, na tas vaikas tikras padauža! Kaip jis per tokį didelį miestą važiavo? Tačiau ji nepyko, tik iš karto paskambino mamai ir pranešė, kad aš atsiradau.“ (Tobijas)
...solidarumo
„Senatvę man praskaidrina šeštadieniai: kiekvieną šeštadienį mane su žmona aplanko vaikai ir anūkai. Šiems vizitams paskirta visa diena – todėl kiekvienas ateina tada, kada nori, nėra jokio spaudimo, jokio specialiai nustatyto laiko. Tačiau visi svečiai dažniausiai užsibūna iki vidurnakčio, kad ir kada jie būtų atėję. Mes skaniai valgome, daug juokaujame, atvirai bendraujame, vaikai ir anūkai dažnai klausia mano patarimų įvairiais klausimais.“ (Tobijas)
