Apie žmogiškumą
Visi esame tik žmonės?
Visi esame net žmonės
Projekto „Dalinkimės“ renginių Telšių Žemaitės gimnazijoje ir Mykolo Romerio universitete metu jaunimas bandė suvokti karą: įsigyventi į savo ar ne savo noru jame dalyvavusių žmonių jausmus, suprasti jų motyvus, vertybes ir taip paaiškinti jų veiksmus.
Jaunimo pasisakymuose vyravo mintis, kad būtina pažinti istoriją, jei nenorime kartoti klaidų. Jei nežinosime ir nepermąstysime istorijos, joje padarytos klaidos gali pasikartoti vėl. Istorija gali dar kartą suduoti tą patį žiaurų smūgį, kuris ištiko praeityje. Jaunimo manymu, klaidos ir nelaimės tam yra reikalingos, kad iš jų pasimokytumėm. Jaunimas, kuris susirinko į projekto „Dalinkimės“ renginius, yra atsakingas jaunimas. Žmonės, kurie nori apmąstyti istoriją ir iš jos pasimokyti, yra atsakingi žmonės – jie jaučia atsakomybę ir už save, ir už kitus, ir už visą Europą.
„Mes tik apsimetame išmintingais ir taikiais?!”
Viename renginyje dalyvavusi Ana buvo įpykusi: mes kalbame apie tai, žiūrime filmus, matome viso to pasekmes, bet pasaulyje vis dar tiek daug kampelių, kur karuose žūsta žmonės! Mes tik apsimetame išmintingais ir taikiais, nes taika egzistuoja vien tik Europoje ir JAV – pačiuose turtingiausiuose pasaulio kraštuose. Tuo tarpu tos pačios turtingos šalys finansuoja karus Afrikoje, užsimerkia prieš kurdų genocidą Turkijoje ir prieš Tibete vykdomas egzekucijas. Anai atrodo, kad mes tik apsimetame išmokę pamoką – karas ir šiandien vyksta visame pasaulyje. Iš tikrųjų tai tik parodo, kad negalima prarasti budrumo – kad reikia mokytis ir mokytis iš praeities. Negalime leisti jos užmiršti nei vienai šaliai – nei dabar, nei ateityje.
Kaip atimti iš žmogaus žmogiškumą?
Vieno iš renginių metu grupelė jaunimo bandė pavaizduoti emocijas, kurias žmonės turėjo jausti prieš karą, per karą ir po jo. Šioje emocijų grandinėje užfiksuota ideali reakcijų eiga – tokia, kuri užtikrina, kad karas bus pamoka ateičiai. Moksleivių įsivaizdavimu, prieš karą žmonės turėjo jausti ramybę, karo metu – baimę ir skausmą. Solidarumo jausmas turėjo padėti žmonėms išgyventi karo metu. Po karo neišvengiamai turėjo sekti apmąstymai – žmonės turėjo išmokti gyvenimo pamoką ir niekada daugiau nekartoti to ateityje. Karą mačiusi karta išmoko savo pamoką, tačiau jaunimas jau nėra susidūręs su karo baisumu, todėl iš savo patirties negali išmokti karo pamokos. Taigi labai prasminga, kol dar gyvena karą mačiusių kartų atstovai, kuo gyviau šią pamoką perduoti jaunosioms kartoms. Istorijos prasmė yra padėti žmonėms tapti geresniems.
Jaunimas pastebėjo, kad karas atskleidžia, kokie daugialypiai yra žmonės – karas parodo ir gerąsias, ir blogąsias žmonijos puses. Juk ir tie, kurie žudo, ir tie, kurie gelbėja kitus, ir tie, kurie, sutelkę visas jėgas išgyvena, yra žmonės. Visų pirma, moksleiviai svarstė, ko reikia, kad žmonės išgyventų engimą, išnaudojimą, visokius karo baisumus. Juk, pavyzdžiui, iš žydų buvo atimama tapatybė, bet koks orumas – jie likdavo tik numeriais, o ne žmonėmis. Apie tai galvodami, moksleiviai niekaip nerado atsakymo į klausimą – kaip šie žmonės rado motyvacijos ir jėgų diena iš dienos gyventi iki karo pabaigos.
Jie buvo tiesiog žmonės ?!
Aišku tik viena – tam buvo pasitelktos pačios geriausios, pačios kilniausios žmogiškosios savybės ir vertybės. Jaunimo manymu, kalbėdami karą, mes ir turėtume akcentuoti šias vertybes, o ne tik karo baisumus. Žmonės, išgyvenę karą, netgi gali mus įkvėpti lengviau įveikti savo kasdienines problemas.
Kalbant apie kitą karo pusę – tuos žmones, kurie kankino kitus – kai kurie jaunuoliai pastebėjo, kad jų taip pat negalima smerkti. Dalykas tas, kad daugelis vokiečių karininkų taip pat buvo tiesiog žmonės... Pasak renginio dalyvio Eddie iš Rumunijos, moksliškai įrodyta, kad žmonės yra linkę ir jaučia stiprų poreikį kažkam paklusti, vykdyti nurodymus, kuriuos gauna iš asmenų, užimančių aukštesnę padėtį. Taip pat kaip mes klausome mokytojų ar tėvų, nors jų nurodymai ne visada būna teisingi, taip ir vokiečių pareigūnai klausė savo viršininkų. Eddie mano, kad dėl šios priežasties nacių įsakymų vykdytojams turėtume jausti daugiau užuojautos nei paniekos.
Užjausti ar niekinti?
